Iš pirkėjų bei interneto sekėjų apie savo gaminamus produktus prekės ženklo „Sotu sotu“ vadovė Edita Danilčenko yra sulaukusi spalvingiausių epitetų: esą tai supermaistas vaikams bei suaugusiesiems, sportininkams, alpinistams, tolimųjų reisų vairuotojams ir netgi kosmonautams. Ir tai nestebina, nes šie produktai – tai visiškai natūralūs, žemoje temperatūroje džiovinti uogų ir daržovių milteliai, be pridėtinių spalvos ir skonio stipriklių, galintys akimirksniu vitaminais ir mikroelementais praturtinti kasdienį skubančio žmogaus racioną, dargi pakutendami gomurį maloniu, kaskart nauju skoniu.
Danilčenko uogų ir daržovių miltelių siūlo dėti į košes, sriubas, padažus, kokteilius, jogurtą, varškę, konditerijos gaminius. „Nenumaniau, kad kada nors gyvenime tiek daug laiko praleisiu socialiniuose tinkluose. Tačiau dabar tai darau. Ir čia labai dažnai naujų idėjų pasiūlo patys produktų linijos „Sotu sotu“ vartotojai. Tarkime, kaip „apgauti“ mažylį, nemėgstantį moliūgų ar morkų su jų milteliais pagamintais ledais be pridėtinio cukraus, kaip marinuoti šventinį kepsnį juodųjų serbentų milteliuose ar gyvenant emigracijoje pasigaminti pasiilgtų šaltibarščių – tam pakanka stiklinės kefyro, agurko ir šaukšto linijos „Sotu sotu“ burokėlių. Kurie, beje, nėra virti ar konservuoti su actu“, – pastebi pašnekovė.
Ji pasakoja, kad „kažko imtis“ paskatino paaugliai sūnūs. Mat aktyviai sportuojantys vaikinukai buvo pradėję vartoti sportininkams skirtus maisto papildus.
„Suprantama, man tai nepatiko. Todėl ir ėmiau galvoti, kokiu „šaukštu gamtos“ galėčiau pakeisti sūnų geriamus preparatus. Taip gimė mintis džiovinti bei malti dilgėles, špinatus, petražoles. O netrukus visa tai išsivystė ir į verslo idėją, kurią aktyviai palaikė buvę kolegos iš Nacionalinės mokėjimo agentūros Kauno teritorinio skyriaus, nuolat raginę išdrįsti imtis to, ką, jų akimis, iš tiesų sugebu. Mat daugiau nei dešimtmetį dirbdama šioje įstaigoje bendradarbius dažnai pavaišindavau pačios ruoštomis sodo ir daržo gėrybėmis“, – prisimena Edita.
Ji neabejoja, kad vartotojams siūlomą produktų liniją „Sotu Sotu“ vargu ar būtų pavykę sukurti be bendradarbiavimo su Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) mokslininkais.
Apsisprendusios imtis nuosavo verslo buvusios ASU absolventės akys, be abejo, pirmiausia nukrypo į savąją Alma Mater. Tad gamybinę patalpą ji išsinuomojo ASU Komunikavimo ir technologijų perdavimo centro verslo inkubatoriuje, skirtame startuojančioms inovatyvioms įmonėms. Patalpa iš tiesų ir šiandien veikiau primena mokslinę laboratoriją nei maisto gamybos cechelį. Savomis lėšomis Edita yra įsigijusi tik pramoninę džiovyklą ir džiovinių smulkintuvą. Tačiau jos valdose yra ir dar du neįkainojami prietaisai – ekstraktų gamybos įrenginys ir purkštuvinė džiovykla. Pasitelkusi ASU, taip pat Vytauto Didžiojo universiteto doktorantus pradedančioji verslininkė ėmėsi eksperimentų ir, kaip pati tvirtina, negali sustoti eksperimantavusi iki šiol. Mat jos tikslas – galutiniame produkte išsaugoti kuo daugiau žmogaus organizmui vertingų medžiagų bei apsaugoti, kad šios medžiagos nežūtų gamybos procese.
Paklausta, kodėl į 50 – 100 g paketėlius supilstytų uogų ir daržovių miltelių pavadinimas būtent „Sotu sotu“, pašnekovė teigia, jog iš tiesų vieno šaukšto šių miltelių pakanka tam, kad žmogaus organizmas gautų tiek vitaminų ir mikroelementų, kiek jų yra visame kilograme šviežių uogų ar daržovių. O kai kuriais atvejais netgi ir ne viename kilograme – išdžiovinus 25 kg braškių gaunama viso labo 1,8 kg sausosios medžiagos.
„Aukštą produktų kokybę visų pirma lemia mokslu pagrįstas gamybos procesas. Džiovinimo temperatūra turi būti ne aukštesnė nei 50 laipsnių. Esame nustatę, kad bent truputį aukštesnėje pradeda žūti naudingosios medžiagos, pakinta produkto spalva. Todėl apsišarvuojame kantrybe ir džioviname ilgai. Pavyzdžiui, spanguoles – beveik dvi savaites“, – aiškina pašnekovė, vardijanti „Sotu sotu“ asortimentą. Tai džiovintos ir labai smulkiai sumaltos įvairios miško bei kultūrinės uogos – mėlynės, spanguolės, bruknės, šaltalankiai, juodieji serbentai, avietės, braškės. Taip pat lapinės ir šakniagumbinės daržovės: špinatai, burokėliai, morkos, topinambai. Dar dilgėlės, kurių rinkti Edita pati važiuoja į už keliolikos kilometrų esantį mišką, ir pluoštinių kanapių žolė. „Visą žaliavą stengiuosi pirkti iš ekologinių, sertifikuotų įprastinės gamybos ūkių arba išsiauginti pati. Tarkime, morkų sėklas perkuosi iš biodinaminio, kitaip tariant, iš „aukščiausios prabos“ ekologinio ūkio, nors tai atsieina 10 kartų brangiau. Bet galvoju, kad tai darau ne veltui, nes ir galutinis produktas turėtų būti sukaupęs daugiau energinio „užtaiso“, – dėsto pašnekovė, turinti planų ateityje visą „Sotu sotu“ asortimentą sertifikuoti kaip ekologinį.
Kadangi džiovinant uogas išteka nemažai sulčių, Edita į ASU mokslininkus kreipėsi patarimo, kaip būtų galima efektyviai panaudoti ir jas. „Visą praėjusią žiemą atlikome eksperimentus, ir šie eksperimentai pasitvirtino. Purkštuviniame džiovintuve įvairias sultis purškėme į uždarą sistemą, kurioje jas veikė šilto ir šalto oro srovės. Vandeniui išdžiūvus, žemyn biro kietosios dalelės. Tiesa, jų buvo labai mažai – nepilnas šaukštas iš litro sulčių. Taip pat eksperimentavome ir džiovindami medų. Tiek sulčių, tiek medaus milteliai – inovatyvūs, brangūs produktai, kurie gali būti naudojami farmacijos, kosmetikos pramonėje. Taigi ateityje bandysime ir su jais įeiti į rinką“, – ateities planais dalijasi pašnekovė.
Pranešimą paskelbė: Laura Žemaitienė, Aleksandro Stulginskio universitetas
