„Vaistai visiškai atjungia, vaikštai kaip zombis ir viskas atrodo dar blogiau, esi dar didesnė našta sau ir kitiems. Visi lyg ir išgyvena dėl tavęs, bet padėti – negali“, – pasakoja sėkmingai depresiją įveikusi Viktorija. Vilniaus m. psichikos sveikatos centro direktorius, gydytojas psichiatras Martynas Marcinkevičius pateikia optimistinių ir vertingų įžvalgų, kurios gali padėti susidūrusiems su šia liga patiems arba kam nors iš artimųjų.
Dėl gyvenimo pilnatvės teko pakovoti
Kaunietė Viktorija (67 m.) su depresija galynėjasi trisdešimt devynerius metus – nuo 28-erių, kai mirė jos mama. „Prasidėjo nerimas, nemiga. 1984-ųjų gydymas: nueini pas nervų gydytoją, pageri raminamųjų ir išlipi… – prisiminė Viktorija. Ji mano, kad šios būsenos priežastis buvo vienatvė. Nors ir turėjo draugų, daugelis buvo sukūrę šeimas. – Jau buvau baigusi studijas, dirbau ir atrodė, laikas kitam etapui – šeimai. Bet jis neprasidėjo. Ir reikėjo išmokti gyventi va taip – kitaip.“
Mokslinį darbą dirbanti pašnekovė pavadino save knygų sugadintu žmogumi. „Prisiskaitai romanų apie meilę, suidealizuoji santykius, kyla nerealistiniai lūkesčiai, toks amerikietiškas happy end‘as“, – sako Viktorija.
„Niekas nepastebi, kad tau blogai, bet labai sunku dirbti. Nuolat atrodo, kad dirbti blogai, lydi nepasitenkinimo jausmas, nemiga, nuovargis, nerimas. Tai tęsėsi ilgai. Pas psichikos sveikatos specialistą papuoliau ne iškart, vaikščiojau ratais. Galiausiai draugė patarė kreiptis į psichologę ir nuėjau. Ji atliko išsamų testą ir pažiūrėjusi į rezultatus paklausė: „Kaip jūs dar vaikščiojate?“ – prisimena Viktorija.
Psichologė tuoj pat kreipėsi į kolegą – šiuo metu amžiną atilsį Ramutį Kazlauską. „Labai fainas gydytojas… Jis tuomet turėjo biuletenį, gydėsi antroje ligoninėje. Nežiūrint to, mane priėmė ir skyrė antidepresantus. Buvau 36-ių“, – prisimena Viktorija.
„Vaistų ir psichoterapijos dėka išėjau iš tos krizės. Atsirado mylimas žmogus gyvenime, toks gražus etapas, rūpestis namais, pilnatvės jausmas, sekėsi darbas, o paskui… Teko susitaikyti su nutrūkusiais santykiais“, – pasakojo Viktorija, kuri per tą laiką apsiėjo be vaistų. Depresija atsitraukė keliolikai metų.
Antrą kartą ji smogė, kai moteriai diagnozuota melanoma. Viktorija mano, kad sužaidė ir hormonai artėjant menopauzei. „Man buvo per penkiasdešimt, kai vieną nuėjau pas odos ligų gydytoją ir parodžiau apgamą. Be jokių papildomų tyrimų, tiesiog iškart išgirdau: čia melanoma“, – prisimena Viktorija. Paklaususi, ar šalia yra psichologas, gydytoja nustebo: kokio dar psichologo išsilavinusiam žmogui?
„Staiga pajauti, kad vėl viskas griūna. Atėjau iki stadijos, kai nevalgiau, numečiau svorio tragiškai žiauriai… Buvau kaip neįgali. Gali tik gulėti lovoje, bet nemiegi, nepailsi, nėra jėgų atsikelti“, – prisiminė Viktorija. Norėjosi išeiti iš gyvenimo, atrodė, kad visus tik vargina ir būtų paprasčiau, jei jos neliktų. Bet žinojo, kad rankos prieš save pakelti negalės. Negalėdama ištverti tos būsenos nusprendė gultis į ligoninę.
„Mane paguldė į psichiatrinės palatą, kur guli gal šešios moterys, knarkia… Nežinau, kiek vaistų reikėjo, kad tokiomis sąlygomis miegočiau. Jie atjungia, vaikštai kaip zombis ir viskas regis dar blogiau. Esi dar didesnė našta sau ir kitiems. Visi lyg ir išgyvena dėl tavęs, bet padėti negali“, – prisimena Viktorija, po savaitės tokiomis sąlygomis parskubėjusi namo. Ten dar pablogėjo ir artimieji grąžino į ligoninę, kur gydėsi visą vasarą.
Išrašyta iš ligoninės moteris susirado kadaise jai padėjusį gydytoją R.Kazlauską, kuris vėl paskyrė vaistus ir antrą kartą grąžino į gyvenimą. „Paskui ir pats kapstaisi, giliniesi į ligą. Kolegė pasiūlė fantastišką knygą „Menas numirti“. Joje per religijų istoriją, filosofiją aiškinami dvasiniai dalykai. Nežinau, išmokau numirti ar ne, finalas parodys, bet knyga davė daug. Padėjo joga, atėjo dvasinės praktikos. Šiame gyvenimo etape jau nebuvo vyrų ieškojimo. Atsirado Dievas, – sako Viktorija. – Išpažinties metu seminarijos rektorius pasakė, kad depresijoje daug egoizmo, galvojimo apie save. Tuo metu neturi daug laiko ginčytis, taip ir liko tas sakinys pamąstymui.“
„Nuvykau į Ignacijaus Lojolos dvasines pratybas Kulautuvoje. Daug davė linksmas šventumas, sklindantis iš klebono Aldono Gudaičio. Jis gyvenime turėjęs skaudžių netekčių, bet moka į pasaulį žiūrėti ne niūriai. Prisimenu, pasakojo: „Atvyksta moterys ir sakosi, kenčiančios nuo vienatvės. Aš sakau: bet Dievas su jumis! Jos: o ką tas Dievas…“ Bet iš tiesų, tu ne vienas“, – pabrėžė Viktorija.
„Daug žmonių turi bėdų. Jei nesusireikšmini, pažaboji pretenzijas gyvenimui, galvoji apie kitus, ne save, pasaulis nušvinta kitom spalvomis. O to egoizmo ir reikalavimų gyvenimui tikrai buvo. Kai juos paleidi ir esi dėkingas už tai, ką turi – ateina pilnatvė. Galvoju, jei ne liga, nebūčiau nuėjusi ta kryptimi… Ji ir kryžius, ir dovana. Leidusi viską išgyventi giliai, sunkiai, – sako Viktorija ir priduria, kad vaistai sergant depresija būtini. – Jų atitaikymas gali užtrukti, bet grąžina gyvenimui kokybę. Kai regėjimas pablogėja, užsidedi akinius, kai depresija – vartoji vaistus.“
Specialisto komentaras
Depresija absoliučiai pagrindinė savižudybės priežastis
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius, gydytojas psichiatras Martynas Marcinkevičius:
– Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2020 m. depresija turėjo būti antra liga po širdies ir kraujagyslių ligų pagal apsunkintų gyvenimo metų skaičių civilizuotam pasaulyje. Daugelis dėl jos tampa ilgam nedarbingi arba mažiau darbingi, nekalbant apie blogą gyvenimo kokybę. Taigi depresija turi tą baisų balansą, kai serga didelis kiekis ir liga iš esmė ilgam sutrikdo normalų gyvenimą bei darbingumą.
Didžioji dalis depresijų gydomos efektyviai ir greitai. Bet ši šviesioji medicininė pusė, deja, nevirsta realybe, nes žmonės pasaulyje nelinkę kreiptis pagalbos. Tai padaryti trukdo ne tik vadinamoji stigma, bet ir dėl ligos simptomų atsiradęs negebėjimas savimi pasirūpinti, šiai ligai būdingas savęs nuvertinimas.
Kalbant iš medicininės-mokslinės pusės, depresijos skirstomos į dvi rūšis. Pirmoji – endogeninės, kai polinkis sirgti paveldimas, kartais atsiranda be aiškios priežasties. Viskas kaip ir gerai, bet prasideda depresija arba ją išprovokuoja minimalus sunkumas, kuris kitam būtų lengvai pakeliamas. Tokių depresijų žymiai mažiau. Diduma, gal net 80 -90 proc. yra egzogeninės depresijos, kurias sukelia gyvenimo įvykiai. Tai gali būti artimo žmogaus netektis, sunki liga, katastrofiniai išgyvenimai.
Kodėl dabar stebime depresijos epidemiją? Ją provokuoja pagreitėjęs gyvenimo tempas ir perdegimas. Kai pradedi aiškintis, dažnai aptinki, kad pradžioje buvo perdegimo sindromas, kurį būtų galima gydyti psichoterapija ir sureguliuotu dienos režimu, žmogus nesikreipė ir vėliau tai peraugo į rimtą depresiją.
Dažniausiai pas psichiatrus patenka pacientai su vidutinio sunkumo depresija, nes lengvos dažniausiai lieka nepastebėtos aplinkinių, o patys žmonės taip pat nelinkę kreiptis pagalbos. Iki mūsų žmonės paprastai jau būna perėję visus kitų specialybių medikus, nes depresija dažniausiai susijusi ir su somatiniais nusiskundimais. Sunkių depresijų, kurios jau gydomos stacionare, šiais laikais nedaug, jos efektyviai išgydomos iki šios stadijos. Tai – sunki būklė, žmogus nesugeba apsitarnauti, didžiulis iššūkis atsikelti iš lovos, nusiprausti, pavalgyti. Neretai ji eina su psichoziniais simptomais nuo haliucinacijų iki kliedesinių idėjų, kad jis nieko nevertas, kad visas pasaulis blogas, viskas žlunga, būna, įsivaizduoja, kad ir organai nyksta, būtinai nutiks kas nors baisaus artimiesiems.
Atpažįstant depresiją akcentuočiau pagrindinę klasikinę triadą su pablogėjusia nuotaika, sumažėjusiu darbingumu (tempu, mąstymo sulėtėjimu) ir gyvenimo džiaugsmo praradimu (nedžiugina, kas kėlė džiaugsmą seniau). O toliau – tik begalės simptomų: nerimas, nemiga, nerimastingumas, somatiniai nusiskundimai… Dar viena pavojinga rūšis yra vadinamos besišypsančios depresijos, kai viduje didžiulis dvasinis skausmas, bet aplinkiniams žmogus šypsosi, malonus, paslaugus. Dažnai tai baigiasi savižudybe ir visiems būna netikėta. Itin sunku pastebėti tokias depresijas.
Paskutinis svarbus dalykas – depresija absoliučiai pagrindinė savižudybės priežastis. Dažnai jos susijusios su alkoholio vartojimu. Depresija gali būti be alkoholizmo, bet alkoholizmas be depresijos praktiškai ne. Nes jis veikia per tą pačią serotonino sistemą: alkoholis didina serotonino kiekį, kurio depresijos metu trūksta. Gerai pasikapsčius alkoholikų istorijose neretai matyti, kad pradžioje vystėsi depresija ir žmogus ją gydė alkoholiu. Todėl teiginys, kad depresija dažniau serga moterys, abejotinas, nes vyrai tiesiog dažnai ją gydosi alkoholiu ir depresija lieka maskuota alkoholizmu.
Jei lengvai depresijai gydyti gali pakakti psichoterapijos, tai vidutinio sunkumo depresijai reikalingi ir medikamentai. Sunkios depresijos atveju pirmame plane yra medikamentai ir tik kai pacientas išvedamas iš sunkios į vidutinę depresiją įjungiama psichoterapija, nes iki tol pacientas tokiam kontaktui neprieinamas.
Kai kas sako, kad depresija nepagydoma. Pagydoma. Bet žmogus turi su specialisto pagalba spręsti asmenines problemas, kurios į tai atvedė (pervargimas, perdegimas, toksiniai santykiai ir pan.). Sprendžiant jas laiku, galima ir neateiti iki stadijos, kuomet reikės vaistų. Geroji žinia tai, kad depresija yra viena efektyviausiai gydomų psichikos ligų, dažniausiai jau po 10-14 dienų turime ženklų būklės pagerėjimą, o po mėnesio dažniausiai žmogus jau grįžta į įprastinę savo būklę ir darbingumą.
Pranešimą paskelbė: Lina Toločkienė, UAB „Lietuvos sveikata“
